Anykščių r. Kavarsko pagrindinės mokyklos - daugiafunkcio centro
Traupio ugdymo skyrius

„Atsirado vardai, nauji ir keisti:
Trakai, Naudarai, Mūša, Lepeika.
Turėjo vardus net pievos, durpynai,
krūmai, miškai, tankumynai.
Miškus jie vadino Girelė, Beržynas,
Apušotas, Eglynas.
Dar Juodgiris buvo be galo tamsus...“ ,- taip apie savo gimtąjį kaimą rašė kraštietis rašytojas Gediminas Stankevičius poemoje „Vičiūnai“.

2019-ieji paskelbti Lietuvos vietovardžių metais. Siekiant, kad jaunimas kuo daugiau sužinotų apie vietovardžių svarbą, jų kilmę ir reikšmę, balandžio 29 dieną Traupio bibliotekoje vyko viktorina „Ką mums pasakoja vietovardžiai?“.

Kaip pažįsta savo gimtąjį kraštą ir vietovardžių lobyną, žinias demonstravo septintokai, aštuntokai ir devintokai, susiskirstę į tris komandas. Pavadinimams buvo pasirinkti  vietovardžiai: „Nevėžis“, „Nevėžka“ ir „Nevėžninkai“.

Prieš prasidedant viktorinai, kad būtų lengviau įminti klausimus, vaikai susipažino su bibliotekoje eksponuojam paroda „Ką mena mūsų kaimai? “. Pirmoji užduotis – 20 klausimų apie Traupio  kaimų, viensėdžių,  upių, kalvų, miškų pavadinimų kilmę, juose esančias kultūrines vertybes, išnykusius kaimus. Kai kurie klausimai viktorinos dalyviams rodėsi neišsprendžiami, bet bibliotekininkei leidus naudotis bibliotekoje esančia kraštotyrine medžiaga, daugumai klausimų buvo rasti teisingi atsakymai. Vaikai sužinojo apie išnykusius kaimus: Mušalką, Benediktavą, Putriškius, Kondratuvką, prisiminė  kalnų liaudiškus pavadinimus, kaip antai „Trečioko“ ar „Paršelio“, o kad kalnas, ant kurio vyko garsusis mūšis su prancūzų armija, vadinamas Napoleono kalneliu, - žinojo visi.

Antroje viktorinos dalyje teko spręsti laiptažodį „Traupio krašto vietovardžiai“, o linksmiausia buvo trečioji - kūrybinė užduotis: sukurti ketureilį, panaudojant nors vieną vietovardį.

Daugiausia taškų surinko  ir nugalėjo Domanto komanda „Nevėžka“. Į užduotį sukurti ketureilį, ši komanda pažiūrėjo išradingai. Atstovai iš skirtingų kaimų: Domantas - Traupio, Indrė - Klaibūnų, Karolina - Surdaugių ir Gintarė - Levaniškių sukūrė po dvi eilutes nuo savęs, ir štai koks eilėraštis  gavosi:

„Gyvenu aš svarbiausioj  ūlyčioj,
Ten, kur rymo dar balta bažnyčia.

O aš – iš Klaibūnų kilus,
Ten, kur teka upės gilios.

Iš Surdaugių aš esu,
Gyvenu aš kaimynystėj su dvaru.

O aš – Levaniškiuose gyvenu,
Kas rytą į mokyklą tiltu aš einu.

Esame visi kaimynai

Ir savo kraštą labai mylim!"

Viktorina buvo puiki proga praplėsti žinias apie gimtąjį kraštą, branginti savo istoriją taip, kaip ją mylėjo mūsų protėviai.

Traupio bibliotekininkė Ramunė Musteikienė